Lidijos Šimkutės poezijos vakaras

Vienas įspūdingiausių 2014 metų renginių, vykusių V. Grybo memorialiniame muziejuje buvo susitikimas su Australijoje gyvenančia lietuvių poete Lidija Šimkute.

(Iš „Mūsų laikas“ J. Pažereckienės str. „Poetė Lidija Šimkutė dailininkei Zitai Sodeikienei: buvau tavo Jurbarke…“)
Vinco Grybo muziejaus salėje vyko neeilinis renginys ne tik Jurbarko, bet ir visos Lietuvos mastu matuojant. Čia svečiavosi ir savo kūrybą skaitė Australijoje gyvenanti poetė Lidija Šimkutė. Ji rašo lietuvių ir anglų kalbomis, jos kūryba publikuojama žurnaluose ir antologijose Australijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, išversta į šešiolika kalbų (neseniai ir į japonų). Ji pati yra išvertusi australų bei kitų tautų poezijos ir prozos į lietuvių kalbą. Poetės eilėraštis „Mano Tėvas“ buvo išrinktas vienu geriausių šio tūkstantmečio eilėraščių 2004 m. Australijos poezijos festivalyje. /…/

Pasaulinio garso poetė atrodo tokia paprasta, šilta, miela, tarsi į svečius užsukusi kaimynė. Jos draugų ratas įspūdingas –  tai pasaulinio garso ir šlovės sulaukę lietuviai išeiviai: Marija Gimbutienė, Gintautas Vėžys, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka Niliūnas, Jurgis Blekaitis, Marius ir Zina Katiliškiai, Alė Rūta, Bronius Raila, istorikas Vincas Trumpa, dailininkai Viktoras Petravičius, Vytautas Virkau, Zita Sodeikienė, skulptorius Vytautas Kašuba ir jo žmona, Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas – Fluxus meno pradininkai, poetas, literatūros mokslininkas Tomas Venclova…. Lietuvoje ji taip pat turi (ar turėjo) būrį draugų – pradedant Justinu Marcinkevičiumi ir baigiant būriu įžymių dailininkų, rašytojų, poetų, muzikų… /…/

Lidijai skaitant poeziją, daugiausia iš naujausios knygos „Kažkas pasakyta – Something is said“, jai padėjo jurbarkietė muzikė Rūta Šličkutė – abi kartu jos improvizavo pirmą kartą ir, aišku, šiek tiek jaudinosi, tačiau viskas pavyko tiesiog puikiai – atmosfera buvo tokia šilta, tokia jauki, užburianti, kad net vakarui pasibaigus daugelis dar nenorėjo skirstytis į namus. Poezijos vakare Lidija skaitė ne tik naujausiai išleistos savo knygos „Kažkas pasakyta“, bet ir senesnių rinktinių kūrinius. Pasak literatūrologo Tomo Venclovos, kuris parašė anotaciją naujausiai poetės knygai, L. Šimkutės eilės, kad ir minimalistinės, yra labai įvairios. Jose – ir Australijos eukaliptai, ir Viena, ir Budapeštas, ir tiksliai, vos keliais žodžiais nupieštas Niujorko baras. Realiausi iš šių vaizdinių – Vilnius ir Baltijos jūra. Iš Žemaitijos kilusi L. Šimkutė yra apkeliavusi pusę pasaulio, tačiau kone kiekvieną vasarą semtis įkvėpimo grįžta į Lietuvą.  Poetė, nors jau perkopusi 70-metį, yra tokia gyvybinga ir energinga, kad vakaro metu ji ne tik savo sodriu, kartais dramatišku balsu skaitė eiles, bet ir įpindavo nemažai prisiminimų, susijusių su Lietuva, įžymiaisiais lietuviais išeiviais, savo šeimos žmonėmis./…/

Lidija prisimena kaip susipažino su garsia mokslininke antropologe Marija Gimbutiene. „Ji man tapo tarsi žemė motina, sesuo, tvirtumo, ištvermės pavyzdys. Ji gyveno Los Andžele Grand Canyon priemiestyje, tarp uolų. Nuvažiavau pas ją ir tuoj pat supratau, kad prieš mane pasaulinio masto mokslininkė. Vienas kambarys buvo tik biblioteka. /…/Įvairių istorijų ponia Lidija vakaro metu papasakojo ne apie vieną garsų lietuvių išeivį. Literatūros mokslininkas, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova kartą ją pasikvietė į svečius, prieš tai supažindinęs su garsiais universiteto dėstytojais./…/ linksmų istorijų ir čia pat tokių santūrių, minimalistinių, meditacinių, tarsi ore pranykstančių eilių skaitymas šį poezijos vakarą pavertė ypatingu. Na, bent jau Jurbarke sulaukti tokio lygio poetės, turinčios gerbėjų nuo  Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee, poetės rinkiniui ,,Mintis ir uola“, parašiusiam: „Eilėraščiai yra nepaprasto skaidrumo, jie parašyti tarsi pasaulio atsivėrimo būsenoje, kai poetinė įžvalga kyla staiga kaip skriejantis paukštis“, nuo Marcelijaus Martinaičio ligi išgarsėjusio austrų poeto Christiano Loidlo ir japonų poeto Koichi Yakushigawa…, dar neteko matyti ir girdėti. Lidijos Šimkutės apsilankymas Jurbarke buvo tarsi stebuklas, prilygstantis išskirtiniam kultūros reginiui. Ji pagerbė mus savo apsilankymu ir nuoširdžiu bendravimu.