Jurbarkas – 96 km į vakarus nuo Kauno, prie Imsrės, Mituvos ir Nemuno upių. Šios vietovės istoriniuose šaltiniuose pradedamos minėti dar XIII a. Žmonės čia gyveno dar seniau. Šis kraštas buvo itin svarbus kovų su kryžiuočiais metais. Nuo XIV a. Jurbarkas – karališkasis dvaras, kurį valdė karalienės. Iš jų labiausiai žinoma LDK Žygimanto II žmona Bona (nuotrauka kairėje).
Vėliau čia šeimininkavo Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila. Po 1795 m. Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. perėjo valdžios nuosavybėn. 1846 m. caras Nikolajus I Jurbarką majorato teisėmis valdyti padovanojo generolui adjutantui kunigaikščiui Ilarionui Vasiljevičiui Vasilčikovui (jo giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje).
Jurbarko dvaras. 1 – Turizmo informacijos centras (buv. oficina-tarnų namas). 2 – Jurbarko dvaro buvusių rūmų vieta. 3 – Jurbarko krašto musiejus (buv. oficina-svečių namai). 4 – Parodų ir koncertų salė (buv. cerkvė). 5 – V. Grybo memorialinis muziejus (buv. dvaro raštinės, kalvės ir pirties pastatai)
Jurbarko dvaro rūmai, sudegę per Pirmąjį pasaulinį karą. Nuotrauka iš Jurbarko krašto muziejaus archyvo
Vasilčikovai savo dvarą suformavo kairiajame Mituvos upės krante, senojo, dar XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje. Spėjama, kad šioje teritorijoje anksčiau buvo ir Zubovo dvaras. Vasilčikovai čia pastatė stilingus rūmus su dviem fligeliais. Pietiniame gyveno tarnai. Šiaurinis fligelis buvo įrengtas prabangiai, juo naudojosi kunigaikščio šeima ir svečiai. Netoli nuo šiaurinio fligelio buvo pastatyta nedidelė, tačiau gana puošni cerkvė. Vasilčikovai, formuodami dvarvietę, šiaurinėje dalyje gerokai išplėtė parką, aptvėrė jį raudonų plytų tvora. Prie rūmų buvo galima privažiuoti pro dvejus aukštus, plačius geležinius vartus. Kai dvare gyvendavo šeimininkai, pašaliniams į aptvertą teritoriją patekti būdavo griežtai draudžiama.
Kunigaikštis Ilarionas Vasiljevičius Vasilčikovas, pirmasis šios giminės Jurbarko dvaro valdytojas. Nuotrauka iš Jurbarko krašto muziejaus archyvo
Vakarų pusėje prie parko stovėjo dvaro urėdo namai. Netoli nuo jų buvo pastatytas atskiras mūrinis namas dvaro administracijai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia gyveno ir kūrė iškilus tarpukario Lietuvos skulptorius, monumentaliosios skulptūros kūrėjas Vincas Grybas. Dabar šiame name, kur gyveno skulptorius, veikia Vinco Grybo memorialinis muziejus.
Vasilčikovų laikais dvarvietėje būdavo rengiama nemažai švenčių, į kurias suvažiuodavo kunigaikščiui artimi žmonės. Prieš kiekvieną tokį susibūrimą parkas būdavo gerai išvalomas, per Mituvos upę pastatomas naujas baltų beržų tiltelis. Kitame Mituvos krante buvo graži lanka, augo jaunas, apie XIX a. aštuntą dešimtmetį Vasilčikovų pasodintas pušynėlis. Čia buvo pastatyta pavėsinė „Baravykas“, stovėdavo keletas suoliukų. Gražiai prižiūrimame jaunuolyne kunigaikščiai augindavo fazanus. Pušynėlyje aplinkiniams gyventojams taip pat būdavo draudžiama lankytis. Šalia rūmų buvęs parkas garsėjo nepaprasto dydžio akmeniu.
Kunigaikščiai rūpinosi ir Mituvos kilpoje buvusiu Smulkučių šileliu. Ši poilsio zona buvo atvira visiems. Dvaras garsėjo vaismedžių sodu, šiltadaržiais.
Paskutiniojo Jurbarko dvaro valdytojo kunigaikščio Ilariono Sergejevičiaus Vasilčikovo dukra Tatjana Vasilčikova-Metternich-Vineburg ir jos vyras Paulius Vokietijoje prie Metternichų giminės vėliavos su herbu. Nuotrauka iš Jurbarko krašto muziejaus archyvo
Kai 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, rusų kunigaikščiams Vasilčikovams priklausiusi Jurbarko dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.
Šiandien parke stovi dvi simetriškai išsidėsčiusios vėlyvojo klasicizmo stiliaus buvusios dvaro oficinos (centrinių rūmų sparnai). Dvarvietėje veikia Jurbarko krašto muziejus. Jis įkurtas neseniai suremontuotoje ir muziejaus reikmėms pritaikytoje šiaurinėje oficinoje. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų su pastoge. Viduje išlikęs puošnaus medžio dekoro interjeras. Atliekant darbus buvo sustiprintos ir restauruotos fligelio pastogės perdangos. Medinės drožybos lubos išsaugotos. Muziejaus rinkinių saugykloje įrengtos medinės grindys.
Buvusio dvaro parkas šiandien siaura juosta nusidriekęs kairiąja Mituvos upės pakrante. Švelniai banguoto reljefo parko teritorija sudaro apie 30 ha ir yra mišraus suplanavimo. Geometriškai sutvarkytoje centrinėje parko dalyje įrengtas apskritas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Už parterio šios alėjos ašyje stovi keturių kolonų portikas, primenantis apie kadaise čia buvusius rūmus, kurie buvo sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą. Į šiaurę nuo parko centrinės dalies auga tankūs medynai. Parko šiauriniu pakraščiu eina ilga, plati, lenkta pasivaikščiojimo alėja. Ji įsilieja į alėją, supančią parką iš rytų. Prie pietinės parko ribos prisišlieja geometriška aikštelė, kurioje buvo laidojami Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai.
Dešiniajame Mituvos upės krante esantis šilas yra pasiekiamas pėsčiųjų tilteliu. Už pakrantėje augančių natūralios kilmės medynėlių driekiasi plati pievos juosta, kuri supa vingiuoto kontūro ir išraiškaus silueto miško parko masyvą.
Didelę dalį parko medynų sudaro klevai, liepos, beržai, ąžuolai, skroblai. Prie alėjos auga daug europinių maumedžių. Miško parko pakraštyje svetimžemių medžių taip pat yra.
Daugiau Jurbarko dvaro nuotraukų rasite čia